D.Pūras. Apie mūsų ir Europos vertybes
Lietuvoje paskutiniu metu vyksta aštri ir prasminga diskusija apie tai, kaip mes vertiname Europos vertybes. Neretai tenka girdėti pasisakymus, kad liberalios demokratijos vertybės, kurios įsitvirtino Europos Sąjungoje, Lietuvai esą netinka, nes jos prieštarauja pamatinėmis vadinamomis mūsų tautos vertybėms.
Įsijungdamas į šią diskusiją, norėčiau atkreipti dėmesį pirmiausia į tai, kuo stipri šiuolaikinė Europa. Po antro pasaulinio karo, pasimokius iš skaudžių tragedijų, kurias atnešė du baisūs režimai, vienodai nekentę ir demokratijos, ir liberalių vertybių – komunizmas ir nacionalsocializmas – Europa apsisprendė besąlygiškai ginti kiekvieno žmogaus teises ir laisves. Investavusi į laisvų ir atsakingų piliečių ugdymą (be laisvės niekada nebus ir atsakomybės), „senoji“ Europa sukūrė sveikas visuomenes ir pakankamai stiprias ekonomikas.
Ypatingas dėmesys Europoje skiriamas visų be išimties mažumų teisėms, vaikų teisėms, moterų teisėms, socialiai pažeidžiamų grupių teisėms. Užtikrinus šių žmonių teises, geriau jaučiasi ir pagrindinė visuomenės dalis – viskas vyksta viešai, niekam nereikia slapstytis pogrindyje, visuomenė pasveiksta nuo neapykantos, tariamų tautos priešų paieškos ir „juodai balto mąstymo“. Žmonės neberūšiuojami į blogus ir gerus, socialius ir „asocialius“. Baudžiami tik padarę nusikaltimus žmonės.
Lietuvai likimas lėmė pusę šimtmečio ne savo valia dalyvauti komunizmo eksperimente. Komunizmas buvo veidmainiška ir moralizuojanti ideologija, kurioje melas buvo vadinamas tiesa (ne šiaip sau taip buvo pavadintas svarbiausias laikraštis), komunizmo statytojai turėjo būti „nepriekaištingos reputacijos“, šeimos buvo skirstomos į socialias ir asocialias, pažeidžiamos grupės ir mažumos buvo atvirai diskriminuojamos ar net laikomos nusikaltėliais.
Kai prieš 20 metų išsivadavome iš Sovietų imperijos, atsirado istorinė galimybė siekti tikrosios – vidinės laisvės. Ji įmanoma tik sukūrus atvirą atsakingų piliečių visuomenę. Tačiau neužilgo paaiškėjo, kad valstybės laisvė ir nepriklausomybė – tai tik didelio kelio pradžia. Kur kas sunkiau yra tapti laisvų piliečių visuomene. Šiuo keliu sunkiai žengėme, kurdami pilietinę visuomenę, palaipsniui išsivaduodami iš bejėgiškumo ir tarpusavio nepasitikėjimo, kurį paveldėjome iš totalitarinės ideologijos.
Deja, paskutiniu metu Lietuva pavojingai slysta nuo pasirinkto kelio. Dar nespėję rimčiau įgyvendinti laisvės ir demokratijos principų, kartais atrodo lyg norėtume jų atsisakyti ir grįžti atgal, kur jau esame buvę. Vis dažniau, ne tik neatsakingoje žiniasklaidoje bet net ir politikų lūpomis, girdisi prievartos ir neapykantos ideologijos persunkti lozungai, pilni įvairiausių fobijų. Lietuva vaizduojama kaip nepagadintų vertybių oazė ištvirkusios Europos dykumoje.
Eskaluojamos sąmokslo teorijos, šaipomasi iš tolerancijos idėjų, ieškoma atpirkimo ožių tiek tarp Lietuvos piliečių, tiek užsienyje. Šių pavojingų tendencijų viršūnė yra kai kurių valdžios atstovų neslepiamai neigiamas požiūris į „nepilnas“ šeimas ar šeimas kurioms sunkiai sekasi tvarkytis ir auginti vaikus. Europoje taikoma daugybė praktikoje patikrintų būdų, kaip padėti šioms šeimoms.
Tačiau mūsų valdžia, net nesistengdama šių būdų diegti, renkasi kitą kelią, tobulumo kriterijų neatitinkančias šeimas stumdama į socialinę atskirtį („pačios kaltos“) ir nesidalindama atsakomybės už tai, kas ir turėtų būti tikroji valdžios funkcija – apginti silpniausius piliečius ir jų vaikus, o ne juos moralizuoti ir žeminti.
Susitelkti, stabdant šias itin pavojingas tendencijas, yra visų atsakingų piliečių, politikų, nevyriausybinių organizacijų ir žiniasklaidos pareiga. Reikia tikėtis, kad šis Lietuvos valdžios regresas – kai nacionalinės vertybės priešpastatomos pažangaus pasaulio vertybėms - yra laikinas nesusipratimas. Jei norime tapti sveika visuomene, pasveikti nuo prievartos, savižudybių, bejėgiškumo ir neapykantos epidemijos, turime pasinaudoti tuo, kad esame Europos Sąjungos valstybė.
Sunku net įsivaizduoti šiandien, kokios grėsmės mūsų lauktų šiame kontekste, jei nebūtume Europos Sąjungoje. Įtvirtinę liberalios demokratijos vertybes – pagarbą kiekvieno, ypač pažeidžiamo ir todėl silpnesnio piliečio, teisėms ir laisvėms, ugdydami vaikus kaip tolerantiškus ir laisvus piliečius, tapsime sveika visuomene ir stipria valstybe. Europos vertybės, kuriomis Europa ir yra stipri, taps mūsų vertybėmis. Tai ir bus geriausias vaistas nuo dabar Lietuvą ištikusio atkryčio, kurio simptomai - nostalgija prievartos, neapykantos ir bejėgiškumo dvasiai.
