Lietuvos sveikatos politika. Įžanga į brandą ar sovietinės medicinos ilgesys?
Lietuvos sveikatos politika. Įžanga į brandą ar sovietinės medicinos ilgesys?
Dainius Pūras www.dainiuspuras.lt, www.DELFI.lt
Lietuvos sveikatos sistemoje visi taip priprato prie dvigubos realybės (popieriuose viena, gyvenime kita), kad kiekvienas norintis ką nors pakeisti laikomas keistuoliu ar net savižudžiu. Ministro V.Andriukaičio kalbos ir veiksmai atgaivino viltį, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos vadybinis ir moralinis paralyžius nėra amžinas.
Pradžiai būtina atvira diskusija apie tai, kas iš tikrųjų darosi šioje Kafkos knygas primenančioje sistemoje, kuri ignoruoja bendrus vadybos ir ekonomikos principus, nepaiso įstatymų ir net Konstitucijos, netrukdo veikti akivaizdžiam šešėliui. Šia prasme naująjį ministrą galima ir suprasti, ir pagirti. Jis bent jau užsiima tuo, kuo ir turi užsiimti ministras – formuluoja ir vykdo sveikatos politiką, ir netgi veikia neišduodamas savo partijos ideologijos.
Tai jau yra nauji dalykai Lietuvai. Nuo pat 1990 metų (beje, kaip ir iki 1990 metų) sveikatos politika buvo kruopščiai prižiūrima įtakingų medikų, kurių patariami ministrai imituodavo permainas „siekdami daugiau sveikatos Lietuvos žmonėms“. Kai kurie iš buvusiųjų ministrų kruopščiai išpuoselėjo pagerintų paslaugų teikimo svarbesniems pacientams būdus ir taip patys, kartu su šias specialias paslaugas dvarui teikiančiais medikais, nusipelnė amžino valstybės, kaip dvaro, dėkingumo. Tokiame drumstame vandenyje, kai moderniai sveikatos politikai iš esmės nėra vietos, sprendimus dėl finansinių srautų paprastai lemia ne ministrai, o tariamus medicinos stebuklus prastuminėjančios interesų grupės. Lietuvos sveikatos sektorius, išoriškai nuolat pamaitinamas brangiausiomis biomedicinos technologijomis, savo vadybos principais ir korupciją skatinančiais atskirų įstaigų ir medicinos sričių „stogais“ iki šiol labiau primena feodalizmo epochą. Tokia „neotechnofeodalizmo“ situacija demoralizuoja sistemos dalyvius ir artina sistemos kolapsą. Kalbėti viešai apie tikrąsias medicinos sistemos neskaidrumo priežastis, šiaip jau daugeliui gerai žinomas, iki šiol Lietuvoje yra nepadorumo požymis – juk tai gali nepatikti nepakeičiamiems sistemos gerintojams, kurie yra kartu ir vykdytojai, ir vertintojai, ir prižiūrėtojai, ir ministrų išlikimo garantai.
Lietuvai labai reikia tikrosios sveikatos politikos – kad kiekviena politinė jėga aiškiai, be demagogijos įvardintų paskatas kurias taikant bus kuriama racionali ir nekorumpuota sveikatos apsaugos sistema. Aplink sveikatos apsaugos ir medicinos paslaugų teikimo bei apmokėjimo sistemą visada ir visur verda karštos diskusijos, todėl šiai sričiai kaip jokiai kitai reikia kuo daugiau skaidrumo. Skaidrumas ir viešumas neįmanomas be idėjų ir galių sklaidos. Seniai praėjo tie laikai kai medicinos lobistų, valdžios ir visuomenės santykiuose nebuvo problemų. Šis medicinos kaip stebuklų beatodairiško diegimo į praktiką aukso amžius baigėsi prieš daugiau kaip 100 metų, kai medicinos technologijų plėtrą pradėjo reikliai prižiūrėti sveikatos politika, pasitelkusi svarbiausius naujųjų laikų įrankius – vadybą, etiką ir ekonomiką. Buvo surasti ir vaistai nuo sisteminės korupcijos. Tai piliečių aktyvus dalyvavimas sveikatos politikoje – tiek gaunančių paslaugas (pacientų), tiek jas teikiančių (medikų), taip užtikrinant savireguliaciją tarp sistemos dalyvių. Kai kritinė masė piliečių suvokia, kad sveikatos apsauga – ne apie stebuklingus išgydymo būdus ir stebukladarius medikus, jie džiaugiasi išvengdami bereikalingų medicinos intervencijų (vaistų, diagnostinių procedūrų, hospitalizacijų) ir labiausiai ima vertinti prevencinę mediciną ir šeimos daktaro instituciją.
Lietuvos medicinai dar toli iki tokio suvokimo apie tikrąsias geros sveikatos apsaugos vertybes ir racionalaus išteklių naudojimo. Kadangi sveikata yra brangiausias turtas, aplink šio turto apsaugą visada atsiranda daug galimybių gudravimui – ir tarp paslaugų gavėjų, ir tarp jų teikėjų. Dar ne vėlu ir Lietuvoje visą šią sistemą praskaidrinti. V.Andriukaitis to ir imasi, kreipdamasis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 53 straipsnio išaiškinimo. Juk reikia pagaliau išsiaiškinti, kas, kaip ir už ką turi mokėti, ir ką reiškia „nemokama medicina“, kad nebūtų taip, kad kuo labiau nemokama, tuo brangesnė. Ministras taip pat suvokia, Kad Lietuvos sveikatos apsaugoje veikia daug ydingų paskatų, skatinančių ne gyventi sveikai, o sirgti ir tapti priklausomais nuo specializuotos medicinos. Tikimasi, kad šis ministras pagaliau atsisuks į daugybę apleistų prevencinės ir socialinės medicinos sričių ir į paslaugas pažeidžiamoms grupėms – kas jei ne kairieji turi sustabdyti brangių biomedicinos technologijų plėtros (be jokio nepriklausomo efektyvumo vertinimo!) puotą, kai trūksta elementarių bendruomeninių paslaugų vaikams, skurstančioms šeimoms ir neįgaliesiems.
Lietuvoje yra daug piliečių, kurie išsiilgę skaidrios sveikatos apsaugos sistemos ir todėl remia šias ministro iniciatyvas. Bet čia laikas pereiti prie esminio nesusipratimo. Glumina taikinys, kurį kaip permainų kliūtį pasirinko V.Andriukaitis – tai privačių medicinos paslaugų teikėjai, išdrįsę konkuruoti su valstybiniu sektoriumi. Kažkaip sunku patikėti, kad tokiam brandžiam politikui, koks yra V.Andriukaitis, nebūtų žinomos gausios mokslo studijos apie korumpuotą valstybinę mediciną kaip posovietinių valstybių (tarp jų ir Lietuvos) sveikatos sistemų pagrindinę problemą. Kita vertus, nesinori tikėti, kad V.Andriukaitis telkia viskuo nusivylusį elektoratą sąmoningai naudodamas cinišką sovietų laikų metodą – bent jau viešojoje erdvėje viskas atrodo tarsi grasinimas išbuožinti „liaudies priešus“ kurie išdrįso palikti valdiškos medicinos kolūkius ir dabar turi būti nubausti už privačią iniciatyvą.
Sveikatos apsaugos sistemos, kaip žinia, pasaulyje yra įvairios. Skiriasi socializmo ir kapitalizmo ideologijų santykis jose ir tai, kaip sekasi iš abiejų ideologijų pasiimti ne jų trūkumus, o jų pranašumus. Jeigu jau Lietuva, kaip galima suprasti iš ministro pasisakymų, suka dar labiau, negu iki šiol, link socialistinės medicinos modelio, tai nebūtų jokia blogybė. Ypač jai būtų pasirenkamas modelis, panašus į britų ar kanadiečių, bet ne į baltarusių. Bet čia vėl grįžtame prie amžino klausimo, su kuriuo paprastai susiduria socializmo idėjų įgyvendintojai – kaip išvengti Orvelo aprašyto scenarijaus?
Solidarumo principas, jau dabar įtvirtintas Lietuvos sveikatos sistemą reguliuojančiuose įstatymuose, reiškia, kad iš mokesčių mokėtojų surinktos į PSDF fondą lėšos turi būti skirtos visų pirma gydyti ne tiems, kurie susimokėjo, o tiems, kurie sunkiausiai serga. Ne paslaptis, kad kuo žmonės vargingiau gyvena, tuo labiau kenčia ir jų sveikata. Ką darysime su ignoruojančiais šį esminį solidarumo principą – visais, kurie laiko save nusipelniusiais gyventi geriau ir nesivarginančiais laukti eilėse kartu su varguoliais? Niekas taip neerzina žmonių ir nekompromituoja socializmo idėjų, kaip tokių korupcinių praktikų toleravimas valstybiniame sektoriuje. Todėl norėtųsi sulaukti iš brandaus politiko V. Andriukaičio aiškios pozicijos ir konkrečių veiksmų šiame lemiamame sveikatos politikos fronte – kaip praskaidrinti ne tik 7 procentus PSDF lėšų, bet ir tuos 93 procentus, kurie nebūtinai atsakingai naudojami valstybės proteguojamame valstybiniame sektoriuje. Kol kas sveikas protas kužda, kad atėmus galimybę konkuruoti privačios medicinos sektoriui, tik dar labiau įsitvirtins Lietuvos medicinos sistemos uždarumas, korupcinės tradicijos ir kitos sisteminės ydos. Tai būtų pagalba tik monopolio ir ramaus gyvenimo siekiantiems valstybinių medicinos įstaigų vadovams, gi nacionalinei sveikatos apsaugos sistemai tai būtų meškos paslauga.
Jei Lietuva apsispręs atsisakyti skirtingų nuosavybės formų konkurencijos medicinoje ir orientuosis į britų ar kanadiečių nacionalinių sveikatos sistemų modelius, tai tenka priminti vieną esminį, kol kas mūsų nenaudai, skirtumą. Jei britų ar kanadiečių sistemose koks nors paslaugos teikėjas pasinaudotų pažintimis, statusu ir kt., o paslaugos teikėjas (ligoninės direktorius ar skyriaus vedėjas) suorganizuotų jam pagerintos kokybės ir prieinamumo paslaugą, tai iškart abudu taip stipriai nukentėtų, kad niekas daugiau nebedrįstų piktnaudžiauti viešaisiais ištekliais. Ar galima įsivaizduoti tokias permainas Lietuvoje – valdiškose medicinos įstaigose kartu su eiliniais pacientais besistumdantį Lietuvos elitą? Politikai, pasirinkę tokį kelią, turi žinoti, kad jie įsipareigoja sustabdyti išvešėjusią Lietuvos valstybinėje medicinoje korupciją – tiek „patepiančius“ paslaugos kokybę ir prieinamumą vokelius, tiek barterinius mainus tarp „gerų vyrų“ (kai atsilyginama paslauga už paslaugą). Kol kas negirdėjome iš ministro rimtų pažadų tokias demoralizuojančias tradicijas išgyvendinti ir pasiūlymų, kaip tai bus daroma.
Sunku patikėti, kad grįžimas į centralizuotą medicinos valdymo modelį išspręstų bent vieną visuomenės sveikatos problemą. Bent jau Baltarusija ar Rusija negali pasigirti gera visuomenės sveikata ar veiksminga sveikatos politika. Semaško modelis gali atrodyti patrauklus tik nekritiškiems sovietinės valstybės ir visuomenės gerbėjams, besiilgintiems kolūkių ir linkusiems aukoti demokratijos ir pilietinės visuomenės vertybes dėl išsiilgto stabilumo ir atsisakant prisiminti, kad tai buvo stabilus gyvenimas patiriant nuolatinį pažeminimą. Atskira tema būtų priminti į ką išvirto sovietinė psichiatrija, o juk tikslai kaip visada buvo kilnūs.
Kokios jėgos galėtų padėti ministrui, kuris kupinas ryžto pasiekti, kad Lietuvos sveikatos sistema paklustų Konstitucijai, įstatymams ir demokratinės valstybės principams? Jau ir dabar yra daug piliečių – tiek pacientų, tiek medikų pusėje, kurie supranta, kad sveikatos apsaugos kokybę lemia ne joje esančių pinigų kiekis, o moderni vadyba ir nepakantumas išvešėjusiems korupciniams santykiams. Daugėja ir piliečių, kurie suvokia, kad gauti kuo daugiau medicinos (hospitalizacijų, procedūrų, konsultantų, vaistų) - tai jokia vertybė. Daugėja medikų, taip pat ir jaunimo tarpe, kurie nevažiuotų dirbti svetur (nereikėtų net įvedinėti žeminantį priverstinį atidirbimą), jei politikai nustotų pataikavę ydingai sistemai ir sukurtų racionalią sveikatos sistemą su prasmingų darbo vietų pasirinkimu ir skaidriais konkursais. Daugėja piliečių, tiek medikų, tiek pacientų tarp, kurie džiaugiasi kiekviena nauja galimybe laisvai rinktis, teikiant ar gaunant medicinos paslaugas skaidriai, be dviprasmybių. Jie nuoširdžiai tiki, kad veiksmingos permainos pagaliau palies ir Lietuvos mediciną – taigi viskas pakeliui su ministro aistringu siekiu.. Belieka išspręsti paradoksalią situaciją. Mat, šie aktyvūs ir laisvi piliečiai ministro siūlomus „vaistus“ sistemai gydyti laiko ne vaistais, o nuodais, ir stipriai nerekomenduoja gydyti sveikatos sistemą tuo, nuo ko ji yra sunkiai susirgusi.
Bet nuomonių skirtumai nėra tokie dramatiški kaip atrodo. Reikia kalbėtis, ir besitariant paaiškės, kad, kaip ir toje medicinoje, vaistas gali tapti nuodu, ir atvirkščiai. Viskas priklauso nuo dozių ir kitų vartojimo niuansų. Svarbu, kad ministras įsiklausytų ir kalbėtųsi, ir gali paaiškėti, kad tikrieji jo rėmėjai yra tarp jo dabartinių oponentų. Taip jau neretai atsitinka – ir politikoje, ir gyvenime.
Sveikatos politikos misija yra parengti Lietuvą dabarties ir ateities iššūkiams, ieškant gerų politikos ir praktikos pavyzdžių laisvajame pasaulyje, o ne dairytis į slogios sovietinės praeities tariamas vertybes. Belieka tikėtis, kad ministrui V.Andriukaičiui pakaks jėgų ir išminties pasirinkti šiuolaikišką permainų kelią ir sutelkti plačią šiuo keliu kartu einančių atsakingų socialinių partnerių koaliciją.
