M.Adutavičiūtė. Kada į vaikų namus ateis tikros Kalėdos?
Prieš šventes tampame geresni, norime dalintis šiluma ir dovanomis, atsisukame į nuskriaustuosius, prisimename tuos, kuriuos buvome pamiršę. Pavyzdžiui, vaikus, augančius globos namuose. 7054 – tiek vaikų Lietuvoje, Statistikos departamento duomenimis, 2011 metais augo įvairiose įstaigose.
Šį kartą pakalbėkime apie pačius mažiausius – kūdikius ir vaikus iki trejų metų amžiaus – juk nuo kūdikystės neretai ir prasideda dažno vaiko kelionė po globos institucijas.
Dauguma be tėvų globos likusių mažųjų auga kūdikių namuose, kiti – socialinės globos įstaigose ir pensionatuose. Vaikų iki trejų metų amžiaus skaičius įstaigose išlieka panašus nuo 2004 metų – šiek tiek svyruoja, bet savo pastovumu primena planinį rodiklį – kasmet ne daugiau nei 700 vaikų, bet ir ne mažiau nei 500. 2010 metais šis skaičius buvo nukritęs iki 469, bet 2011 metais vėl grįžo į „normos“ ribas – 523 vaikai.
Šie skaičiai liudija, kad valstybė nededa rimtų pastangų reformuoti kūdikių ir vaikų globos sistemą. Vykdant esmines permainas, kūdikių ir vaikų namai palaipsniui turėtų būti uždaryti, o vaikų globa patikėta juos įsivaikinti arba globoti norinčioms šeimoms, suteikiant šioms šeimoms finansinę, socialinę, moralinę ir kitą reikalingą valstybės paramą.
Kodėl vaikams negalima augti įstaigose
Kuo žalingas vaikų, ypač pačių mažiausiųjų, patalpinimas institucijose, kaip turėtų vykti vaikų globos reforma ir kas stabdo šią reformą Lietuvoje – atsakymus į šiuos klausimus pateikia lietuvių eksperto, vaikų psichiatro Dainiaus Pūro parengta ir Jungtinių Tautų Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro Europos regioninio biuro išleista studija, greitai pasirodysianti ir lietuvių kalba.
Studija būtent ir skirta patiems mažiausiems – kūdikiams ir vaikams iki trejų metų, bei liūdnam sovietinių ir komunistinių režimų palikimui Rytų ir Vidurio Europos valstybėse – kūdikių ir vaikų namams. „Šiame regione – didžiausias pasaulyje globos įstaigų skaičius. Jei, pavyzdžiui, Afrikoje dauguma globos įstaigose gyvenančių vaikų yra našlaičiai, tai Vidurio ir Rytų Europoje taip nėra - tik 4 procentai globos įstaigose laikomų vaikų yra tikri našlaičiai – visi likę turi bent vieną iš tėvų“, - teigia studijos autorius Dainius Pūras.
Institucinės globos įstaigos Europoje atsirado kaip valstybės atsakas į socialines problemas – anksčiau vaikų namai buvo suvokiami kaip vienintelis būdas be globos likusiems vaikams fiziškai išlikti. Nuo tų laikų daug kas pasikeitė – dėl psichologijos ir kitų mokslų raidos Vakarų Europos šalyse buvo suvokta, kad būtina užtikrinti ne tik vaikų teisę į fizinį išlikimą, bet ir teisę į pilnavertę fizinę, protinę, psichologinę, socialinę ir dvasinę raidą.
Pilnaverčiam kūdikio vystymuisi gyvybiškai svarbus yra glaudus emocinis ryšys su pačiu artimiausiu žmogumi – mama, tėčiu ar globėju, kuris nuolat bendrautų su vaiku, jautriai reaguotų į jo poreikius, padėtų saugiai, pamažu atrasti ir pažinti pasaulį. Kūdikių patalpinimas į kūdikių namus pasmerkia juos chroniškam emocinio artumo ir žmogiškojo ryšio trūkumui, kuris dažnai nebepataisomai sužaloja vaiką visam likusiam gyvenimui.
Būtent šis, mokslo pažangos paskatintas suvokimas ir lėmė, kad daugelis Vakarų Europos šalių dar prieš kelis dešimtmečius visiškai ar iš dalies panaikino globos įstaigas. Lietuvą, kaip ir kitas sovietinio ir komunistinio lagerio šalis, kūdikių ir vaikų globos revoliucija aplenkė. Deja, aplenkia ir dabar, praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų po Nepriklausomybės atgavimo.
Dauguma žmonių ir Lietuvoje žino ar bent jau nutuokia, kad patalpinus kūdikį į instituciją, sutrikdoma natūrali jo raida, tačiau retas iki galo suvokia tikrąją žalą vaikui. 2009 metais Rumunijoje mokslininkai lygino vaikų, laikomų institucijose, ir vaikų, globojamų šeimose, raidą – atsitiktinai parinkę 208 vaikus (vidutiniškai 22 mėnesių amžiaus), tyrėjai kelerius metus stebėjo vaikų emocinį, elgesio ir kognityvinį vystymąsi, smegenų veiklą bei fizinį augimą.
Rezultatai sukėlė didžiulį nerimą – palyginus su vaikais, augančiais namuose arba globėjų šeimose, institucijose gyvenantys vaikai kur kas dažniau turėjo socialinių ir elgesio sutrikimų, tokių kaip atsilikusi socialinė ir emocinė raida, agresyvus elgesys, nesugebėjimas sutelkti dėmesio, hiperaktyvumas, autizmą primenantis sindromas. Institucijose augantys vaikai buvo silpniau išsivystę fiziškai, pasižymėjo kur kas žemesniu intelekto koeficientu bei smegenų veiklos aktyvumo lygiu.
Daugėja įrodymų, kad kūdikių „institucionalizacija“ turi itin žalingų neurobiologinių pasekmių. Tyrimai patvirtina jau seniai mokslininkų ir vaikų gydytojų darytas prielaidas, kad artimas žmogiškasis ryšys visapusiškam kūdikio smegenų išsivystymui reikalingas kaip oras, todėl ankstyva „institucionalizacija“ gali sukelti net atskirų smegenų dalių atrofiją – fizinį smegenų audinių nykimą, lemiantį, jog vaikui bus sunku atlikti tos smegenų dalies reguliuojamas funkcijas.
Anot Dainiaus Pūro, suvokiant kūdikiams daromą žalą, jų patalpinimas į institucijas prilygsta sistemingai valstybės prievartai prieš vaikus. „Grubiai pažeidžiama vaiko teisė vystytis, sutrikdoma jo asmenybės, dvasinės sveikatos raida ir net smegenų kokybė. Ekspertai senokai pastebėjo, kad įėjus į kūdikių namus, dažnai pasitinka tyla - tylu, ramu, niekas neverkia. Vaikai jau net nebeverkia, nes negauna jokio atsako.“
Kryptys reformai arba ką reikėtų daryti
„Šioje srityje nėra neišsprendžiamų problemų - jeigu valstybei iš tiesų rūpėtų vaikai, o ne kaip užpildyti jais keistus pastatus, jau seniai galėjome surasti kiekvienam įstaigoje augančiam vaikui po šeimą“, - teigia vaikų psichiatras.
Reforma turėtų vykti palaipsniui mažinant vaikų globos įstaigose skaičių – visų pirma, rūpinantis, kad vaikai ten nepatektų – ir investuojant į paramą problemų turinčioms šeimoms. Valstybei remiant socialinių paslaugų teikimą šeimoms, socialiniams darbuotojams ir vaiko teisių apsaugos specialistams sudaromos galimybės teikti tėvams profesionalią, etišką pagalbą ugdant tėvystės įgūdžius, pasitikėjimą savimi, atsakomybę už save ir savo vaikus.
Jeigu, nepaisant specialistų pastangų, tėvai negali ar nenori tinkamai rūpintis savo vaiku, vaikas perduodamas globėjų šeimai. Vaiko patalpinimas į instituciją turėtų būti paskutinė priemonė, pasitelkiama tik laikinai, ir tik tada, kai vaikui reikia intensyvios medicininės ar sveikatos priežiūros. Kai tokios priežiūros nebereikia, vaikas kuo greičiau turėtų grįžti pas tėvus arba globėjus.
Lietuvoje specialistų pagalba teikiama tik oficialiai į registrą įtrauktoms socialinės rizikos šeimoms, o ir ta pagalba, deja, dažnai būna pavėluota, kai jau nebeįmanoma pakeisti įsisenėjusių elgesio modelių. Jeigu vaikas kenčia tėvų piktnaudžiavimą alkoholiu, nepriežiūrą ar smurtą, vaiko atskyrimas nuo tėvų tampa neišvengiamas.
Tačiau valstybei vengiant plėtoti ir remti globos paslaugas, teikiamas šeimose, nuo tėvų atskirtas vaikas dažniausiai patenka į globos įstaigą. Daugelis ten lieka iki pilnametystės – įstaigos vaikus paleidžia nenoriai, nes nuo vaikų skaičiaus neretai priklauso įstaigų finansavimas.
Valdžios institucijoms šie dalykai yra puikiai žinomi – apie tai jau ne vienerius metus kalba tarptautinės organizacijos, Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, vaiko teisių ekspertai. Viską žinant nieko nedaryti būtų kaip ir negražu, todėl tikslai skatinti globą šeimose yra noriai deklaruojami – mes sieksime daryti, sieksime skatinti, sieksime siekti ir daug pasiekti. Tačiau realiai tikra, politinės valios padiktuota ir palaiminta, vaiko globos reforma nevyksta. Lietuva atsilieka ne tik nuo Vakarų Europos šalių – ją jau aplenkė ir Bulgarija, kurioje valdžia užsibrėžė panaikinti institucinę vaikų globą.
„Bulgarijoje, Gruzijoje vyksta reguliarūs ministrų kabineto posėdžiai šiuo klausimu, jiems vadovauja ministras pirmininkas, šis klausimas ten sprendžiamas tokiu lygiu, kaip pas mus svarstomi, pavyzdžiui, energetikos projektai. O Lietuvoje viskas paliekama vienai ministerijai, tarsi tai nerūpėtų Vyriausybei ir Seimui“, – teigia D. Pūras.
Kas trukdo reformai Lietuvoje?
Didžiausia kliūtis reformai yra politinės valios trūkumas ir pačių globos institucijų pasipriešinimas, kuriam puikias sąlygas sudaro visuomenėje vyraujantys patogūs mitai ir stereotipai. Pavyzdžiui, Vyriausybei užsibrėžus iki 2012 įvykdyti globos įstaigų „optimizaciją“ (tai tokia pseudoreforma, kuria siekiama, jog vienoje įstaigoje gyvenančių vaikų skaičius neviršytų 60), kai kurių globos įstaigų vadovai, skųsdamiesi žiniasklaidai, vadino Vyriausybės planus „zuikio svajone“ ir nuogąstavo – kas atitiks, kai vaikučiai užplūs globos namus, o jiems ten nebus vietos – negi reikės vaikučiams parodyti duris?
Priešinantis seniai pribrendusioms permainoms, manipuliuojama visuomenės sąmonėje įsišaknijusiais bauginančiais mitais, kad be tėvų globos likusių vaikų laukia tik du keliai – gatvė arba vaikų namai. Tarp populiariausių mitų yra ir nuostata, kad vaikai vaikų namuose yra našlaičiai, be gailesčio palikti likimo valiai, kad dauguma jų turi įvairių psichikos, vystymosi sutrikimų, todėl be įstaigų jie tiesiog pražūtų.
Kaip jau minėta, tik mažuma globos namuose augančių vaikų yra našlaičiai – absoliuti dauguma jų turi tėvus. Būtent iš tėvų bei ligoninės į globos namus patenka daugiausiai vaikų. Tėvams nesuteikiama reikalinga parama, kad jie galėtų patys pasirūpinti savo vaiku – priešingai, jie yra smerkiami, teisiami, skirstomi į „blogus“ ir „gerus“. Į vaikų namus patenka „blogų“ tėvų vaikai. Pasitaiko atvejų, kai tik pagimdžiusios mamos yra įtikinėjamos tuo, kad nesugebės pasirūpinti savo vaiku, kad reikėtų pasielgti „protingai“ ir leisti vaiką įvaikinti arba atiduoti į kūdikių namus.
„Kūdikių namai priklauso sveikatos priežiūros sistemai, tai sveikatos apsaugos įstaiga. Bet dauguma ten patenkančių kūdikių yra sveiki, todėl žaidžiami medicininiai žaidimai, vaikams priskiriamos diagnozės, nes gi esą negali būti gydymo įstaigoje vaikų be diagnozės, – teigia D. Pūras. – Pasaulyje seniai suvokta, kad jeigu vaikų raida ir sutrinka, tai ji sutrinka dėl to, kad vaikai auga įstaigoje – užtenka sveikam vaikui 3-6 mėnesius praleisti įstaigoje, kad sutriktų jo raida ir diagnozė atsirastų. O Lietuvoje visuomenei siunčiama atvirkščia žinia, kad visi kūdikiai patenka į įstaigas dėl to, kad nėra sveiki. Tokia dezinformacija trukdo vaikams atsidurti globėjų šeimose ar būti įvaikintiems pačioje Lietuvoje.“
Yra globos įstaigose ir nemažai negalią turinčių vaikų, tačiau vien tai savaime nėra priežastis paminti šių vaikų teisę augti šeimose. Vaiko patalpinimas į instituciją vien dėl to, kad jis turi negalią, yra lyg bausmė šiam vaikui, nekalbant jau apie tai, kad toks skirstymas yra tiesioginė vaikų su negalia diskriminacija. Suteikus reikiamą pagalbą ir paramą, negalią turintys vaikai, kaip ir sveiki vaikai, turėtų augti tėvų, įtėvių arba globėjų šeimose. Anot D. Pūro, globėjų šeimos turi būti profesionaliai paruoštos vaiko su negalia globai, nes tai labai sunkus darbas, kuris turi būti ir adekvačiai apmokamas.
Svarbių socialinių reformų vengimą dažnai mėgstama teisinti resursų trūkumu – ar turės iš ko valstybė apmokėti šeimose ir bendruomenėje teikiamas globos paslaugas? Tiesą sakant, tai turėtų būti tik dar vienas akstinas imtis reformos – globa institucijose valstybei kainuoja kelis kartus brangiau nei globos paslaugų teikimas šeimose.
Moldovoje, Rumunijoje, Rusijoje ir Ukrainoje atliktas tyrimas parodė, kad institucinė globa kainuoja šešis kartus brangiau nei socialinių paslaugų teikimas šeimoms, tris kartus brangiau nei profesionali globa, teikiama šeimose, ir dvigubai brangiau nei nedideli, bendruomeniniai vaikų globos centrai.
Pavyzdžiui, Lietuvoje iš kūdikių namams skiriamų lėšų 70 procentų nukeliauja įstaigų administraciniam palaikymui ir darbuotojų atlyginimams, o kūdikių poreikiams tenka tik mažoji lėšų dalis – apie tai jau yra kalbėjusi Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.
Viena puiki proga pradėti realią reformą, investuojant ES struktūrinių fondų lėšas į globos paslaugų šeimose plėtrą, jau buvo praleista – ES lėšos aktyviai naudotos globos įstaigų atnaujinimui ir palaikymui. Pinigai panaudoti ne vaikams, sukuriant jiems galimybę augti šeimose, bet įstaigų sienoms, koridoriams ir balkonams. Dabar, kai įstaigos renovuotos, būtina jas užpildyti vaikais – negi stovės tuščios.
Jau ir pačiose ES institucijose keliamas klausimas, ar galima struktūrinius fondus, turinčius skatinti visuomenės sanglaudą, naudoti tik dar labiau didinant pačių pažeidžiamiausių visuomenės grupių socialinę atskirtį. Toks ES lėšų naudojimas nedera nei su ES politikos prioritetais, nei su pamatiniais žmogaus teisių principais. 2014 metais prasidės naujas ES struktūrinės paramos laikotarpis, truksiantis iki 2020 metų. Klausimas, ar Lietuva sugebės pasinaudoti ES lėšomis, kad iš tiesų pagerintų vaikų padėtį Lietuvoje, tebelieka atviras.
Dainiaus Pūro parengtą studiją anglų ir rusų kalbomis galima rasti Jungtinių Tautų Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro Europos regioninio biuro svetainėje, publikacijų skiltyje.
