Gimiau, augau ir iki šiol gyvenu Vilniuje. Mokiausi Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, po to baigiau medicinos studijas Vilniaus universitete. Tapau vaikų ir paauglių psichiatru. Daug metų buvau Vilniaus universiteto asistentas ir docentas, dabar esu profesorius. VU dėstau vaikų psichiatriją ir visuomenės psichikos sveikatą, Vaiko raidos centre dirbu konsultantu.
Buvau prie daugelio organizacijų ir naujų idėjų ištakų, kai atkūrėme Lietuvos valstybę. Paskatinau mamas ir tėčius, auginančius vaikus su proto negalia, įkurti bendriją „Viltis“ (1989). Buvau pirmasis Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentas (1990-1992). Pasiūliau valdžios institucijoms įkurti Vaiko raidos centrą (1990) ir parengiau šios naujais principais veikiančios įstaigos filosofiją bei nuostatus. Buvau Baltijos reabilitacijos asociacijos prezidentas, Bioetikos komiteto pirmininko pavaduotojas, Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininko pavaduotojas. 2000-2002 metais buvau Vilniaus universiteto dekanas. Stipriai išsiskyrus mano ir medicinos profesorių požiūriams į Lietuvos akademinės medicinos viziją ir vaidmenį, buvau nušalintas nuo dekano pareigų.
Išbandžiau save politikoje. Buvau Liberalų ir centro sąjungos narys, o vėliau ir iki 2012m. buvau Liberalų Sąjūdžio narys. 2003-2011 m. buvau Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos narys. Dabar neužsiimu politine veikla, jokiai partijai nepriklausau.
Daug metų aktyviai dalyvaudamas sveikatos apsaugos ir gretimų sistemų veikloje, vis labiau įsitraukdavau į visuomeninę veiklą. Taip jau sutapo, kad visos tos problemos, į kurias gilinuosi kaip ekspertas (suaugusiųjų ir vaikų psichikos sveikata, psichikos sveikatos politika, suaugusiųjų ir vaikų santykiai, prievartos ir savižudybių prevencija, vaikų ir suaugusiųjų psichikos ir proto negalia integracija) šiuo metu yra labai aktualios. Joms veiksmingai spręsti būtina kuo skubiai atsisveikinti su pasenusiais prietarais ir įpročiais. Pergyvenau suvokęs, kad Lietuva nėra apsisprendusi ryžtingai atsikratyti paveldėtų iš totalitarinės praeities požiūrių ir įtvirtinti kasdienėje veikloje liberalios demokratijos principus. Šiuo metu dažnai esu visuomenėje pristatomas kaip žmogaus teisių gynėjas ir visuomenės veikėjas. Taip jau yra - šiai veiklai skiriu nemažiau laiko, negu gydytojo konsultanto veiklai. Tokį – visuomenininko, dažnai plaukiančio prieš srovę - įvaizdį Lietuvoje turėti nėra lengva, bet būtent ši veikla man atrodo labai prasminga. Šiuo metu esu Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas. Eilę metų - iki 2013 m. pradžios - buvau kitos šaunios organizacijos - Globalios iniciatyvos psichiatrijoje – valdybos pirmininkas.
Kaip ekspertas dažnai konsultuoju tarptautinės organizacijas. 2007-2011 metais buvau Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys, ne kartą konsultavau UNICEF ir kitas tarptautines organizacijas žmogaus teisių, vaikų teisių, psichikos sveikatos, neįgaliųjų teisių klausimais. Taigi dažnai tenka keliauti.
Gerai esu susipažinęs su pasaulio valstybių pasiekimais ir nesėkmėmis siekiant kurti sveiką` visuomenę. Labai norėčiau, kad Lietuva kuo greičiau pasveiktų nuo ją ištikusio giluminių permainų paralyžiaus sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos, vaikystės ir šeimos politikos, žmogaus teisių srityse, ir pasektų geriausiais laisvojo pasaulio pavyzdžiais. Kol kas esame nepanaudotų didžiulių galimybių kraštas, kuriame gyvena šaunūs žmonės, bet jie nevykusiai bendrauja tarpusavyje ir gąsdindami vieni kitus laisvės pavojais nekaupia brangiausio turto – socialinio kapitalo. Šiame tinklaraštyje pristatydamas savo veiklą ir mintis, noriu prisidėti prie to, kad pasuktume moderniu keliu – pasikinkę laisvės ir atviros visuomenės teikiamų pranašumų vėją, taptume klestinčia laisvų piliečių valstybe.
